Be Pavadinimo

Kodėl tada?

2010-06-05T00:11:00.005+03:00

Iš popierinio dienoraščio, skirto fiksuoti patirtims, gautoms atliekant socialinę praktiką:

2010.06.02

Tai kuo tada esi geresnis už juos? Niekuo. Tiesiog tau labiau pasisekė. Ir visi tie dalykai, kuriais man pasisekė labiau, bent didžiąja dalimi yra ne mano nuopelnas. Jie man duoti. Ir tai nėra blogai, jog mums duota ne lygiai to paties, ne. Tik tuo, ką turi, reikia pasinaudoti, kad galėtum padėti tam mažiau gavusiam (to kažko) Broliui, o ne grožėtis sau pačiam (būtent apie tai, manau, kalbama pasakojime apie talentus, o ne apie pinigų investavimo į rinkas teisingumą, dievaži). Bet tam, kad pasinaudotum, iš pradžių turi suvokti. Ačiū Tau, Dieve, už tai, jog davei man mano šeimą, namus, kuriuose visuomet bus maisto ir batų (kad nereikėtų vaikščioti su polietileniniais maišeliais ant kojų). Už mokyklą (ir dar kokią!), už akis, kojas ir rankas (kaip dainuoja Kaušpėdas dainoje savo dukrai, "gavai neblogą palikimą - rankas, akis, širdies plaikimą").

Skamba banaliai, ar ne? Visados negalėdavau pakęsti visų tų maldelių "Dieve, padėk skurstantiems Afrikos vaikams, kurie badauja, skirtingai nei mes, sotūs, aprengti ir (ne)laimingi, sėdintys šitoje šiltoje koplyčioje". "Tai tu, žmogau, pats eik, velniai rautų, ir padėk", galvodavau. Bet štai dabar pati kalbu kažką labai panašaus. Yra skirtumas tarp žinojimo, kad kažkam kažkur yra blogai, ir suvokimo, jog blogai yra žmogui šalia pat. Tada ir supranti, kad lygiai taip pat blogai kitą kartą gali atsitikti ir pačiam. Todėl ir esi dėkingas. Todėl ir padedi. Stengies padėti. Nebūtina skristi į Afriką. Net Unicef atvirukų pirkti nebūtina (nors galima, nedraudžiu).

Taigi, žinojimą nuo suvokimo skiria asmeninė patirtis. Suvokimui asmeninė patirtis būtina kaip ir laimei bei tikėjimui. To neįmanoma išmokti ("Koks jūsų laimingo gyvenimo receptas?"), neįmanoma išmokyti, bet galima daryti palankias sąlygas patyrimui. O ženklus galima skaityti arba ne. Pasirinkimo laisvė. Tik perskaitytas ženklas įgyja prasmę ir tampa Kalba.

Taip, teigdama bet kokios asmeninės patirties subjektyvumą, kartu sakau ir tai, jog visas Dievo Kalbos interpretavimas yra grynai subjektyvus reikalas.

Keista. Kuo stipriau tikiu Dievu, tuo aiškiau jaučiu savy ir Dievo neegzistavimo abjonę. Tiksliau gal, visiškai kitokio Dievo egzistavimo abejonę. Iki Kairų tokios išvis nebuvau patyrusi. Keista.

Ir kita ištrauka:

2010.06.03

Man, kaip ir filme kalbintam Juliui Sasnauskui, nesvetima laisvės kaip žmogaus žmogiškumo esmės idėja. Tačiau prieš kokią savaitę būtent žmogaus laisvės klausimas man nedavė ramybės. Prieš porą dienų aš įsitikinau (ir rašiau apie tai tam pačiam dienorašty, tik dabar nepateiksiu, Ug. pas.), jog "Dievas išlaisvina, nes myli", visgi kai kas toje istorijoje man lieka neaišku. Suprantu, jog Šėtoną turiu priimti kaip būtiną salygą mano laisvei (dėl to ji ir sunki - niekas nebeapsaugo nuo klaidų), tačiau man įdomu, ar Dievas ir jį sukūrė (juk jis padarė tai sąmoningai, tiesa?) dėl jo paties, ar dėl žmogaus laisvės? Ar sodindamas Pažinimo Medį (sąlygą sugundymui), ar kurdamas Adomą Dievas jau žinojo, ar jau planavo žmogaus valią rinktis? "Viešpatie, Tu viską žinai..." Tai kodėl tada Dievas supyko vakare atėjęs į Rojaus sodą?

Bet dabar man aiškus gundymo ir laisvės ryšys. Velnias gundo laisve ("Jūs tapsite panašūs į Dievą, pažinsite gera ir bloga"), bet nesudaro pilno tos laisvės vaizdo (pažinsite bloga ir jau visuomet gyvensite šalia to blogio žinodami jį, o jis žinos jus). Devinto dešimtmečio lietuviai, suvilioti laisvės lozungų, bet nesupratę, kokios atsakomybės ir rizikos sau reikalauja. Atrodo, tarytum Dievo įsakymai ir nurodymai mus varžytų, todėl jų laužymas vestų į laisvę. Bet juk taip nėra, kažkaip priešingai. Pats pasirinkimas vyksta ne tarp laisvės rinktis ir prievolės sekti nurodymus (tai kvaila - juk pats pasirinkimas rodo laisvę), bet tarp to, kuris tave myli, ir to, kuris niekuomet nepasakys tiesos iki galo, naudos tave savo tikslui naikinti. Išvis, šėtono motyvai kažkokie neaiškūs Naikinti? O kas jam iš to?

Nežinia. Geriau grįžkim prie Ievos ir Adomo - o ar jie turėjo pasirinkimą? Vargu bau, pasakė gyvatė valgyt obuolį, tai ir valgė. Ieva neturėjo galimybės susiprotėti jog tai Dievo uždrausta, ar ne? Tai kodėl tada Dievas supyko, vakare atėjęs į Rojaus sodą?

Darbšti siela

2010-03-23T16:29:00.005+02:00

[2010.03.21 19:01:51] Ugnė: I'm sick of plenty of texts about problems of consumtion and postmodern society

[2010.03.21 19:02:03] Ugnė: and about benefits of reading

[2010.03.21 19:02:08] Ugnė: Really.

[2010.03.21 19:02:37] Rūta: ;DD

[2010.03.21 19:02:51] Rūta: kokia proga čia tokie tekstai?

[2010.03.21 19:02:56] Ugnė: Teksto suvokimas.

[2010.03.21 19:03:11] Rūta: et et.

[2010.03.21 19:03:14] Ugnė: Ačiū die, jie manęs dar nepersekioja per anglų.

[2010.03.21 19:03:22] Rūta: jooo, aš irgi nekenčiu tokių

[2010.03.21 19:03:24] Ugnė: Ten tik amžinasis ecology kas nors.

[2010.03.21 19:03:41] Rūta: dieve, tas tai išvis žudo

[2010.03.21 19:03:48] Ugnė: Esmė tame, kad nūūū... užknisa.

[2010.03.21 19:04:14] Ugnė: Jei gaunu ką nors apie tautinio identiteto problemas tai jau bemaž šventė, nors šitie irgi įgrisę.

[2010.03.21 19:04:21] Ugnė: Dievaž, negi nėra kitų temų pasauly!

[2010.03.21 19:04:33] Ugnė: Ir kuo toliau, tuo mažiau visu tuo aš tikiu.

<...>

[2010.03.21 19:04:50] Ugnė: Viskas pradeda panašėti į vieną didelę žalią propagandą.

<...>

[2010.03.21 19:07:20] Rūta: „viskas blogai. mūsų vartotojiška visuomenė supuvusi ir nieks to nesupranta, aš tik vienas štai rymau čia ir pergyvenu“

<...>

[2010.03.21 19:07:58] Ugnė: Būtent. „Rymau čia ir pergyvenu“

<...>

[2010.03.21 19:08:48] Ugnė: Jei kurčiau socialinę eco ar dar kokią reklamą, jos message būtų „Stop talking. Start doing“ ar kažkas.

Vakar susivokiau, kad vsio, eilinį kartą gausiai vėluoju grąžint knygas į Mickevičių, todėl susėmiau visą savo neperskaitytą Greimą ir nunešiau į biblioteką tvirtai pasiryžusi nieko daugiau iš jos neimti iki pat vasaros, o tada vėl galėsiu prisiminti savo pomėgį skaityti.

Iš bibliotekos išėjau su „Šimtu metų vienatvės“ ir „Ilga kaip šimtmečiai diena“, sumokėjusi du litu ir atleista nuo dar bemaž tokio pat didumo skolos.

„Darbščios sielos žmogus tolydžio duos sau klausimus, į kuriuos kiti visada turi gatavus atsakymus, todėl jie tingiai dirba kokį nors darbą, net kai dirba jį gerai, ir gyvena tik kaip vartotojai.“

Čingizas Aitmatovas, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, 1981

Taip gera ir aišku, nė lašo lojimo. Kaip ir nė lašo supuvusio kapitalizmo.

Per savaitę atėjo pavasaris, patvino upės, dangus toks gražus, kartu grįžo ir tikėjimas, kad po nakties diena. :)

Gero vakaro.

Šventinis

2010-03-11T20:53:00.000+02:00

Šiandie visą dieną laikaus nuo ašarų. Girdint Čiurlionio muziką telike per laidą - filmą apie Landsbergį, uždainavus laiptinėj "Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?" ar šiaip ten ką.

Vakar (ar užvakar) skaitėm truputį Vaižganto, savo straipsny raginančio: "Tikėk, ir įvyks."

Blin, kad taip paprasta būtų.

Dieve, įkvėpk mums drąsos ir nurodyk kelią. Kad galėtume ne tik numirti už Tėvynę, bet ir gyventi dėl jos.

Su kovo 11-ąją, mieli žmonės :)

Vietoj nekrologo bitei, sėdėjimo namie entuziazmas ir dar truputį demagogijos.

2009-10-14T15:47:00.006+03:00

Banga numirė. Tegyvuoja fb.

Tačiau mintis perkelti dienoraštį į facebook man visą laiką prilygo moralinei savižudybei, todėl ir pritilau porai mėnesių.

Bet šiandien susirgusi sėdžiu namie (dažna priežastis parašyti naują įrašą), dargi prisnigo, tai ir rašau.

Neturėjau daugiau kam, tai ir paskambinau.
Neturėjau ką daugiau veikti, tai ir paskambinau.
Neturėjau daugiau kur dėtis, tai ir paskambinau.
Nejučia užkliudžiau tamsoje varpo virvę, tai ir paskambinau, skambinau.
Rimvydas Stankevičius.

Tai ir rašau, nes vėl prisiminiau smagumų ieškojimo dėsnį.

Anksčiau, kalbant apie sąžinę, pagrindinė problema, ties kuria koncentruodavausi, būdavo „kaip ją išgirsti“, o šiandien supratau, kad aš nebežinau, sąžinė ten ar ne sąžinė, tada neaišku, tas poelgis geras ar nelabai. Ir pradedi plėšytis, daryti tai, kas smagu ir mėgautis ar susilaikyti.

Išties, gal ir lengva būti asketu, tada viskas labai paprasta, viską apsibrėži pagal vieną principą ir juo vadovaudamasis darai sprendimus, bet akivaizdu, jis negali būti teisingas visuomet.

(Užtat vadovaujantis tokia demagogija tą pačią sąžinę gali nutildyti tada, kai neverta.)

Tai štai kur klausimas, kaip jausti ribą?

Kuo daugiau galvoju, tuo labiau susipainioju.

„Įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi“, velniai griebtų, kam aš taip save varžau ir atleist nesugebu, viskas atrodo gerai gerai, ligi nelieku viena su savimi.

Apskritai, ar įmanoma nustoti savim baisėtis taip, kaip kad esame linkę baisėtis kitais? Gal iš tiesų, atleisk (kitiems ir sau) ir tau bus atleista (bent jau tavęs paties)?

Bet nesupraskit neteisingai, gyvenu aš labai gerai. Gi Kalėdos artėja (nors rytinis sniegas beveik nutirpo), atsikėliau dvyliktą dienos (kai atėjo močiutė ir paklausė, kodėl aš vis dar miegu, na, aš nustebau ganėtinai, o paskui nustebau antrą kartą, nes visai nesitikėjau, kad jau vidudienis) ir pasijutau kaip per žiemos atostogas, ligos nejaučiu, laipsnių viso labo 37, o Abaris siūlo „intensyviai gydytis“.

Ir šiaip, labai gražus ruduo. Kai už lango.

P.s. O dabar skaitykit mane ir komentuokit, jei norit sulaukti kito įrašo. Ir ne po pusmečio. Nors nepažadu, žinoma :)

Pelkių vandenis raudonu vynu

2009-08-01T00:26:00.003+03:00

Ar tai balsfemija (šventvagystė), jei Kristus paplos per petį kaukui ir pelkių vandenis pavers raudonu vynu? Arba laumė nušluostys kasomis aplytą Jo veidą? Manau, kad ir šitaip galima spręsti. Spręsti? Nejau formujasi eilėraštis, kurio seniai laukiu?
Bet kodėl šalia girdžiu juodąjį graikišką chorą? Negrių juokas - džiunglių tamtamai. Negrių juokas - Elenos kumščių dūžiai į užrakintas duris. Dieve, mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu! Tegaliu kartoti nukartotus žodžius. Aš ją myliu, myliu, myliu, myliu. Aš ją, Eleną, myliu. Stanley, kur tu? Stanley, matai, esu sentimentalus kaip senmergė. Bet neiššoksiu pro langą. Bijau mirties, Stanley.
Antanas Škėma „Balta drobulė“

Ne, aš nežinau, kas yra absurdo žmogus. Antanas, žinoma, cinikas, nebematantis kelio ir praradęs viltį, bet man liežuvis neapsiverčia pavadinti jį absurdo žmogum.

Kur giria žaliuoja, ten mano namai.

2009-07-03T00:32:00.001+03:00

Prieš metus, liepos pirmą (aš apie tai rašiau) buvau Vingio parke, dar ten buvo Morricone su savo orkestru, Jauna Muzika ir tobulai graži diena. Kai Morricone orkestras baigė, Augustinas su savo choru skyrė jiems „Kur giria žaliuoja“ ir buvo labai labai gražu mums su tėvais po truputį slenkant iš Vingio parko.

Šiandien ten pat mūsų repeticijos beveik pradžioje ant dirigento pakylos užlipo Romualdas Gražinis, pasakė: „jei lietus. Jei lietus, tai lietuvis negali neuždainuoti“ (ar kažkaip panašiai, jei prisimeni tikslesnį variantą, pasakyk).

Ir tada prasidėjo.
Meilės Tėvynei diena.

O po repeticijos su choristais nusgavome iki filharmonijos ir penkias valandas sėdėjome chorų, labai kietų lietuvių chorų (pasveikinkim vieni kitus, nes tuo mes tikrai galime didžiuotis!) koncerte ir jausmas toks, tarsi sėdėtum kur užusieny per kokį festivalį su savo choru ir kaifuotum nuo viso to grožio.
Galiausiai Jauna Muzika padainavo, sulig ja koncertas pasibaigė, tada beveik visi chorai suėjo į sceną, tada atsistojo likę žiūrovai ir tada sugiedojom Tautišką Giesmę. O tada kažkas nuėjo prie fortepijono ir padavė naują toną.

Kaip ir prieš metus, paskutinis skambėjęs kūrinys buvo „Kur giria žaliuoja“ ir dar niekada aš nedainavau tos dainos taip nuoširdžiai, kiekvieno žodžio. Ir nors tada neverkiau, dabar akyse ašaros kaupiasi. Ir nežinau, kuriuos žodžius parinkti pavadinimui, nes jie visi tokie galingi ir tikri, bet tikriausiai rašysiu tuos pačius, kaip ir aną kartą. Ten mano namai. Ten mano namai. Čia mano namai. Ir visa kita kyla iš to.

Kai pasibaigė, Ieva pasakė: „dar niekada nesijaučiau tokia visko dalimi“.

Ir taip, ji išties atėjo. Dainų šventė, laikas, kai galime išties pasijausti drauge.
Ir vasara atėjo kartu su ja.

P.s. Todėl aš tikiu, kad liepos 5d. 21h jūs Kudirkos Tautišką Giemsę giedosit kartu su visais.

Pavadink savo dviratį Patriku.

2009-06-28T21:27:00.000+03:00

Patriku. Nes gražus vardas. Truputį kaip "padrikas", bet dviratis juk neužaugs ir neprimuš, ar ne? O be to, šiandien aš dar skaičiau senų kino atostogų žurnaliuką apie Holivudo kiną, ten, žinoma, daug rašė apie žvaigždes.

Taip pat, šiandien buvo taip karšta, kad visai pavydu pasidaro pagalvojus apie mirkstančius prie jūrų ežerų. Pavyzdžiui, mamą ir sesę, kurios važiavo prie Balžio(!), bet sesė sakė, kad jai vanduo buvo per šaltas, dėl to ji nesimaudė.

Užtat mes šiandien padarėm beveik reidą po Pilies gatvės ledaines. Iš pradžių toj vis dar beveik naujoj itališkoj kavinėj prie Signatarų Namų valgiau neaiškių geltonų (lyg ir karamelinių) ledų su šokolado gabaliukais, tada patraukėm tiesiai į Soprano, kur jamiau tų fainų "Cassata" sicilietiškai ledų (jie irgi nelabai aiškūs, bet juose buvo vaisių ir riešutų gabaliukų ir šiaip jie tokie cukatiniai buvo, kartą Ieva net keitėsi su manim savo brangią Koffeinno kavą į juos).
O tada atėjo lietus, aš priėmiau jį kaip Dainų Šventės pranašą, tada grįžau namo ir oro temperatūra, sakė, nukrito dešimčia laipsnių. Net ir be Patriko.

Taip pat šiandien blusų turguj Mokytojų Namų kiemely pirkau Vytauto Mačernio (poetas) knygutę už keturis litus. Grįžusi namo skambinau Juozui Mačerniui (matematikos mokytojas). Ir pagalvojau, kad vienas iš Mokytojo požymių, matyt, yra tai, kad jautiesi jam skolingas lig grabo lentos. Nes kad ir kaip besistengtum, vis lieki durnas ir žioplas, o jis, rodos, kiaurai permato tavo didžiausias ydas ir vylius. Kada nors, kai būsiu kieta it Kundera, galėsiu paplėtot tą mokinio-mokytojo dėkingumo, tačiau kartu ir kaltės, ryšį.
Įdomu, ar apaštalai irgi jautėsi skolingi Jėzui?

Mano tėtis vis kartoja tą iš graikų mitologijos paimtą mintį, kad "sūnus privalo nužudyti savo tėvą". Ar ir mokinys privalo pranokti savo Mokytoją, kad jo darbas įgautų prasmę?
O gal čia tik durnas vakarietiškas požiūris, gaminant absoliučiai nereikalingus baubus.
Susipainiojau.

Visgi yra šaunu, kai turi galimybę turėti tų Mokytojų iš didžiosios M.

Protas yra vertas tiek, kiek jis tarnauja meilei. Čia ne į temą, bet Exupery iš esmės kietas. Bet vardas Antuanas tau tikriausiai nepatiks :)

Pasitikrink paštą, ten pakvipo laišku, dabar tu žinai, dabar viskas aišku.

2009-05-19T21:57:00.001+03:00

Kažkada pernai balandį sėdėjom mes su Monika po medeliu Bernardinų Sode, vyko "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) renginys "Vaikų kūrybos festivalis" ir mes rašėm laiškus, kuriuos VEKS žadėjo nemokamai nusiųsti adresatams lygiai po metų.
Šiandien savo pašto dėžutėje radau du laiškus: vieną gražų iš Monikos ir kitą iš savęs. Jis prasideda daugmaž taip:

Labas Ugne,
tu skaitai šį laišką po daugiau nei metų, nes VEKS jo neišsiuntė laiku.

Tačiau kiti sakiniai ne tokie teisingi, linksmi ir taiklūs:

Tikiuosi, išsipildė tai, apie ką svajojai prieš metus: .
Išties, aš daug iš tavęs tikiuosi ir daug vilčių puoselėju.

Žinot, liūdna truputį. Aš prieš metus buvusią Ugnę, pasirodo, pasiunčiau visiškai velniop visiškai neatsižvelgdama į jos norus ir absoliučiai neišpildydama jos lūkesčių. Man truputį gėda prieš ją... Ar bent liūdna.
Žinoma, ji irgi šauni, tokia, naivi su savo reiklumu. Įdomu, ar bent šiandien aš suprasčiau, kiek reikalauti iš žmogaus, o juo labiau savęs, yra realu?

Bet šiaip jau laiškai sau yra kietas daiktas. Jeigu šiemet Vaikų Kūrybos Festivalis darytų panašų dalyką, rašyčiau sau ir vėl. Ir kitiems rašyčiau, gauti laišką iš kito žymiai smagiau nei iš savęs. Apskritai rašyt yra smagu, tad galit man parašyt savo adresus ir galbūt viltis... :)

Švinta tavo akyse

2009-05-18T21:36:00.002+03:00

O vis dėlto.
Manau, kad nenoriu į NMA sesiją. Tai yra, labiau nooooriu choro, noriu abiejų Dainų švenčių ir visų repeticijų, noriu Joninių Zarasuose ir Tebūnie Nakties, galbūt Santaros-Šviesos (berods, tuo metu vyks) ir šiaip va, sunku, žinoma, būtų atsisakyti dviejų savaičių Nidoje, todėl jūs pažadėkit, kad užimsit mane kokia smagia veikla ir neleisit liūdėt namuose :)

- Na va, reikėjo apie mane pagalvoti.
- Tai ir pagalvojau. Kai namo grįžau.
- Tai anksčiau reikėjo.
- Bet visgi pagalvojau.

O vis dėlto.
Mane jau nervina, kai kaskart pastebima, kaip kvailai aš pasielgiau nesekdama kai kurių savo kartos žmonių pavyzdžiu ir negrūsdama į savo kitų metų tvarkaraštį visų gamtamokslių A lygiu. Žinoma, aš vis dar suvokiu, kaip kvaila yra sakyti, kad kažkas kitas elgiasi kvailai, nes jis savo asmeninių pasirinkimų nedaro tokių, kokius kad tu darai ar mano, kad darytų esant tokiom sąlygom, bet tai nervina ir tiek. Kažkaip nesu aš kantri pastaruoju metu.

O vis dėlto.
Kurią čia dieną važiavau troleibusu namo ir galvojau, kad, na, o kokią tu, žmogau, nuodėmingas žemės kirmine, turi teisę jaustis laimingu? Jei darai klaidų ir skaudini kitus, kaip pats gali šviesiom akim žvelgt į tą žydrą dangų?
Bet matai, man dėl to, kad tu jauti kaltę, geriau nebus. Nebent savimeilę patenkinsiu, bet nieko daugiau.
Svarbiau yra tai, kad padaryta žala būtų atlyginta. Taigi, svarbu yra jausti atsakomybę už savo darbus ir jų pasekmes, o kaltę palieku nuošaly, nes ji išties trukdo jaustis laimingu ir jausti teisę tokiu būti.
Ir pabandyk tu man įrodyti, jog atsakomybės jausmą sukelia hormonas ar kokia cheminė reakcija :)
(tuo aš ir žmogus, ne robotas ir ne gyvūnas!)

O vis dėlto, ana savaitė buvo puiki su daaaaug kultūrinimosi. Nueikit kada nors į "Vabzdžių dresuotoją", nes tai fainas filmas. Apie Starevičių, lėlinės ir apskritai animacijos pradininką.
Ir šį ketvirtadienį yra nachaliavas Berlyno Katedros choro koncertas bernardinuose.
Ir Gegužės 28d. kažkur Literatų gatvėje atidengs lentą Šamanui ir Remiui atminti, koncertuos DR trio, kitų nežinau.

O vis dėlto, laukiu Dainų Šventės, myliu savo chorą ir mokyklą.
(Įdomu, kiek procentaliai mano dienoraščių įrašų pasibaigia meilės prisipažinimais kažkam? :) )

Smagumų ieškojimo dėsnis

2009-03-16T22:52:00.003+02:00

Ji patarė Vasariui linksmai gyventi ir vadovautis smagumų ieškojimo dėsniu. Jis būtų sau taręs: įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi. Galimas daiktas, kad, taip nusiteikęs, jis ilgainiui būtų tapęs kanauninku arba prelatu, o drauge gal ir dideliu poetu. Bet jis įkurdino savo sąžinėj rūstų teisęją - idealą.
Vincas Mykolaitis - Putinas „Altorių šešėly“

Štai ko man šiandien trūksta.
Kita vertus, Vasario likimas juk susiklostė žymiai įdomiau ir, tikriausiai, laimingiau nei tuo atveju, jei jis būtų idealo troškulį numarinęs dar tuo metu?

Šventėms praėjus

2009-02-16T21:59:00.004+02:00

Pirmas kartas, kai šeštadienį suvokiau, jog "wow, šiandien juk valentynkė" buvo apie trečią valandą dienos, gurkšnojant termosinę arbatą kažkur litexpo parodų centre. Vėliau labai mieli berniukai prie Submarino durų, kurių kiekvienas laikė po rožę vienoj rankoj ir cigaretę kitoj, palinkėjo mums "gerų švenčių", tarsi tai būtų Kalėdos.

Taip, graudu (:

Tuo mano šįmetinė Valentino dienos patirtis ir būtų pasibaigusi (ne, tai nėra graudu, ne tai), bet tik ką nuėjus į alfą netyčiom užklydau apklausą, kurios rezultatai atrodė taip:

Nu taaaaaaaip, gal įsimylėjėliai neatlieka alfa.lt apklausų, bet aš vis dėlto manau, kad jei 58% atsako, kad jie nieko nepirko, tai tikriausiai reiškia, kad bent apie pusė apklaustųjų nelaiko šios šventės (šventės?) itin reikšminga. Arba, laiko nereikšiminga.

Ir kita vertus, kartais truputį gaila žiūrėti į tuos, kurie Valentino proga nusprendžia, kad "būti vienam" tai "būti liūdnam ir padūsauti truputį". Todėl, ar tikrai komerciškai apsimoka rengti didelį Valentino vajų ir ar masė tų, kuriems Valentino diena atrodo proga turėti suš.iktą nuotaiką, nėra per didelė kaina?

Atsiprašau, kad dienoraštis ne apie Vasario 16-ąją, sveikinu visus ir... Nežinau, noris būti optimistiškai ir šviesiai žvelgt į ateitį (: Sako, amerikos lietuviai parems Kauno "Žalgirį". O kas parems Vilniaus?

2009-02-12T21:19:00.004+02:00

Tikriausiai vis dėlto būna patirčių, kurios keičia tave iš esmės. Gal ne keičia, bet it cheminė reakcija užfiksuoja tavy idėją, taisyklę ar mintį, nuotaiką, šiuo atveju - meilę gyvenimui.
Ir aš negaliu pasakyti, kada viskas prasidėjo, dėl ko ir kam turėčiau būti dėkinga, atėjo pamažu, o dabar aš jaučiu, kaip man lengva būti laimingai iš niekur ir dėkoti Dievui kas vakarą. Ir taip gera, kad aš ir vėl galiu verkti, kai būna liūdna arba gražu arba liūdna ir gražu.

Ir man ramu dėl savęs. Gal ir ne visai tiesa, bet dabar ramu. Viskas kada nors vistiek bus gerai (:

Šiandien pabaigiau Exupéry Karo Lakūną. Keista buvo skaitant atpažinti tėčio citatas ir galiausiai pradėjau po truputį suvokti, ką jis turėdavo omeny, kai sakydavo, kad viltis yra "tarsi lemputė, kuri parodo, ar jauti atsakomybę".
Arba, kai nuolatos kalbėdavo apie akmenis ir Žmogų-Kūrėją, kuris akmenų krūvoje mato Katedrą ir tą, kuris jau rūpinasi zakristijono vieta Katedroje.
Ir tai tikriausiai gražiausia knyga, kurią kada esu skaičiusi. Jau baiginėdama pradėjau lyginti ją su Hesses "Sidharta" - tai knyga, kuri rodo ir įkvepia, kokiu keliu reikia eiti. Exupéry kalba palyginimais, kurie man primena Bibliją ir ne be reikalo tikriausiai (:

Bet lyginti Exupéry su Biblija tikriausiai būtų jau pernelyg profaniška, tad...

Skambės lėkštai, žinoma, bet negaliu neparašyti,
myliu ir ačiū, kad išmokėte mylėti (:

Jeigu dykumoje išlaisvinsiu žmogų, kuris niekur nesiveržia, ką jam duoda laisvė? Laisvė reikalinga tam, kuris ko nors siekia. Dykumos žmogaus neišlaisvinsi, neišmokęs jo jausti troškulio ir nenurodęs jam kelio į šulinį. Tuomet jį apims siekimai, kurie jo veiksmams suteiks prasmę. Beprasmiška išlaisvinti akmenį, jei nėra traukos jėgos. Nes išlaisvintas akmuo nepajudės iš vietos.
Mano civilizacija siekė pagrįsti žmonių santykius visuomenėje Žmogaus kultu - Žmogaus, pranokusio atskirą asmenybę, - kad kiekvienas elgtųsi su savim ir su savo artimu, ne aklai paklusdamas skruzdėlyno gyvenimo taisyklėms, o vedamas meilės jausmo.
Neregimu keliu traukos jėga išlaisvina akmenį. Neregima meilės jėga išlaisvina žmogų. Mano civilizacija stengėsi paversti žmones vieno valdovo Pasiuntiniais. Indivias, jos akimis žiūrint, buvo kažkokios aukštesnės būtybės valios pasireiškimas. Ji skatino nevaržomą ja tarpimą, suteikė laisvę kilti ten, kur jį veda traukos jėga.
Antoine de Saint-Exupéry, "Karo lakūnas", XXVI skyrius

Palaiminti neperšantys savos tiesos, nes niekas nėra teisus, arba visi teisūs.

2009-01-25T13:34:00.002+02:00

Landsbergiuko muziką, filmus ir poeziją gali mėgti arba nemėgti, ant jo tėvo gausiai varyti arba išdidžiai nešioti atšvaitą su jo vardu, bet reikia pripažinti, kad Vytautas V. Landsbergis - intelektualus žmogus.

http://www.alfa.lt/straipsnis/10248342/?Visi.teisus=2009-01-24_07-00

Ir ligi jis neprieina prie sprendimų siūlymo (žinoma, tai padaryti jis turi, kad įrodytų tai, ką pats rašo) aš pilnai su juo sutinku.O vėliau tenka pačiai pasidaryti išvadą: "viskas ne taip paprasta, ar ne?.."

Kur giria žaliuoja, ten mano namai

2009-01-21T22:16:00.002+02:00

Šiandien buvo choras.
Dainavom Čiurlionio "De Profundis" ir dar daug visko, taip pat kai ką iš Dainų Šventės programos. O Dainų Šventės programoje yra viena tokia Artūro Noviko išplėtota lietuvių liaudies sutartinė, bet taip gražiai gražiai ir tik taip, kaip dainų šventėms gali būti sukurti kūriniai.
Mes dainavom ir aš beveik galėjau užuosti tą vasarinio lietaus kvapą ir jausti permirkusius drabužius. Prisiminiau tuos polietileninius plosčiukus ir įsivaizdavau tą didelę didelę minią Vingio parko estradoje, mėgstančią daryti bangas, linguojančią pagal įdomaus berniuko apačioje judesius ir alpstančią (arba verčiančią alpti, čia jau nuo lyties priklauso) nuo Krantų Nemunėlio. Ir net graudu beveik pasidarė.

Dar prisiminiau, kaip išėjau iš Liepaičių ir supratau, kad man reikia kokio choro, nes aš nenoriu atsisveikinti su dainų šventėmis.
Paskui supratau, kad man choro reikia ne tik dėl to, gal ir iš karto tai žinojau, bet užtat priežastis kokia romantiška.

Ir išvis, kelinta man čia bus dainų šventė? Ketvirta? Velnias, kaip greit laikas bėga, kaip greit.

Dabar klausausi Alinos Orlovos ir prisimenu, kaip tąkart ankstų rytą Taline po autobuse praleistos beveik nemiegotos nakties stovėjom prie autobuso, mano mp3 leido Orlovą ir man nuo jos buvo taip linksma ir jaučiaus tokia energinga, kad net bėgau krosiuką aplink autobusą.
Juk greit laikas bėga, ar ne?

Labanakt, mieli, iki susitikimo Dainų Šventėje!

Apie žmones ir brolius.

2009-01-18T19:31:00.002+02:00

Prislopau aš kažkaip su dienoraščių rašymais. Gal ir gerai, nes pačiai net keista buvo (:
Šiaip jau ne kartą norėjau sėst ir rašyt dieniko. Apie kelionę į Daugpilį, apie "štai čia yra tipiško devintuko pavyzdys. Sėskis." - Rimos Razmienės komentaras po mano deklamuoto eilėraščio; apie tai, kad brolis vėl išsikraustė ir tą vakarą, kai jis išėjo, net beveik liūdna pasidarė; apie tą keistąjį penktadienį, kai vėl pasijutau įsukta į istoriją, kur sapnuoji labiau svetimus nei savo sapnus, o kiekvienas žodis įgauna milžinišką prasmę; galų gale apie biologiją ir šiaip apie gyvenimą, bet kažkaip...

O šiandien žiūrėjau laidą, kurioje kalbėjo Birutė Mar. Ji sakė:

"Kiekvienas žmogus yra ne tavo priešas, o brolis."

Tai tą ir norėjau parašyti.

Gražiausia tikrovė ir apgavystė

2009-01-05T20:49:00.004+02:00

"Kinas yra gražiausia apgavystė gyvenime" rašo Skalvija ir autorystę priskiria Jean Luc Godard. Nemėgstu aš Godardo, prieštarausiu ir tai minčiai. Nes viskas taip tikra. Tikra. Labai tikra. Taip tikra, kad išėjęs iš seanso pasijunti, lyg gyventum filme. Ir ne bet kokiam, siurrealistiniame. Na, blogiausiu atveju, jei ne filme, tai bent Erlicko novelėj.
Stoviu stotelėj, žiūriu priekin troleibuso ir šąlu. Paviljone sėdintis vyras manęs kažko paklausia, neišgirstu. Perklausiu. Ir antrą kartą. Jis klausia, ar aš, pasinaudodama telekineze, neišburčiau ketvirtuko. Taip op ir išdygtų ketvirtukas tiesiai prieš stotelę. Aš protinga, iš anksto persiskaitau troleibusų, atsiprašau, vielabraukių tvarkaraščius, todėl atsakau, kad tuoj, po trijų minučių. Jis skundžiasi, kad šalta, o jis laukia, nori namo grįžti. Aš pritariu, kad šalta, sakau, jog irgi ketvirtuko laukiu (todėl ir įtariau smarkiai, kad jis pats kokiom telekinezėm naudojasi, aš būčiau visai nieko prieš, jei man kas išburtų ketvirtuką). Klausia, ar negali ta telekinezė greičiau suveikti, sakau, kad ne, nes šalta. Sako jooo, aš dar ir apsisnarglėjau, o galvojau, išdidus grįšiu namo. Sakau, kas trukdo? Sako, taigi va, apsisnarglėjęs. Sakau, išdidžiam būt netrukdo. Į paviljoną ateina kitas vyriškis, prisėda šalia, pasisveikina ir pirmajam iš didelio makulatūros šūsnio (pravdos ir Skalvijos programėlės) duoda programėlę, vėliau antrą. Pirmasis klausia, ar čia kaimynams? Jam atsako, kad taip. Pirmasis patikina, kad jis atsakingas, perduos. Antrasis pasiūlo dar vieną makulatūros leidinuką.
Aplinkiniai kažko juokiasi.
Ir atvažiuoja ketvirtukas. Lygiai po trijų minučių.
Man padėkoja ir šiaip ramiau širdy. Nenuvyliau žmogaus vis dėlto.

Tada važiuoju namo.

Bet jei rimtai, tai jau tampa nuolatine mano būsena. Per pamoką klykiu "juk apie tai būtų galima filmą sukurti!" ir man atsako "taip, būtų." Persirenginėju po pamokų, po papildomos matematikos ir galvoju, kad apie Mačernį irgi būtų galima filmą sukti. Apie matematikos mokytoją, kuriam reikėjo filosofines knygas rašyti ar bent jau kokiu aktorium būti, taip žavingai jis dešimt minučių tau gali kalbėti apie ką nors. Bet kalba gražiai. Ir tauriai. Šįkart man pasakojo apie laisvę, laisvę nuo tiesaus kelio, dar apie tai, kad būnant stipresniu kitą reikia ne menkinti, kad jaustumeis dar didesniu, bet parodyti jam jo stiprybes. Kad gražūs mes esame tuo, kuo esame kitokie nuo kitų ir jei gyvenime sugebame sujungti savo jėgas... na, žodžiu, kalbėjo ilgai, bet tauriai ir gražiai.
O vakar per mišias (kai gal ir ne veltui buvau išgrūsta į pirmą eilę, bent pamokslo klausiaus) Lionginas šnekėjo apie mus kaip apie šiandienos išminčius, kurie seka žvaigžde. Ir anie trys išminčiai, pranykus žvaigždei, klausė kitų kelio, jiems jį parodė ir žvaigždė vėl suspindo danguje, vesdama Dievop.

Anksčiau (o gal ir dabar) labai bijojau suabejoti. Nes atrodo, kad jei kažkuo tiki, net abejotina abejonė, kuri tuoj išnyksta, viską griauna ir "daugiau nebebus kaip anksčiau". Ir viskas žuvę.
Bet sako, žvaigždė kartais irgi užgęsta.

Išlipu iš troleibuso, pakeliu akis į dangų, o tame tobulos spalvos danguje šviečia tobulas mėnulis, aplink tas tobulas šaltis ir aš vėl... et, prisipažįstu... puoliau euforijon (:

Geras tas filmas, kur šiandien žiūrėjom. O vienoje vietoje nusprendžiau, kad Kunderos "Tapatumas" yra nuostabi knyga, nes porą kartų per pastarąsias dvi savaites, o šiandien per filmą ir vėl pagalvojau, kad viskas būten taip, taip, taip ir būna. Tarsi sapne, atrodo, atsibusi ir viskas išnyks. Išnyks.
Bet niekas neišnyksta. Išnykimo iliuzija, tokia pati, kaip ir sapno.

Ir gyvenimas yra pati gražiausia tikrovė ir apgavystė, primenanti filmą.

Adolf Hitler Campbell

2009-01-02T19:25:00.004+02:00

Iš pradžių, pasinaudosiu proga pasveikinti sulaukus 2009 metų. Ir Brunono nužudymo tūkstanties metų sukakties.

Michael Tomasky, amerikietiškojo "The Guardian" redaktorius paskelbė savo 19 didžiausių nevykėlių amerikiečių sąrašą. 15 vietą jis skiria vienai porai, kuri:

15 Heath and Deborah Campbell. You know, the parents who named their son Adolf Hitler Campbell. Nuff said.

Kraupoka, ar ne? Bet tai, kas pastūmėjo mane paminėti šiuos žmones savo dienorašty, yra ne to vargšiuko vardas, bet jo pavardė. Esat skaitę Kurto Vonneguto "Motina naktis"? Ne? Pagrindinis knygos veikėjas, kuris pasakoja savo gyvenimo istoriją ir tai sudaro visą knygos siužetą, yra buvęs įtaigus vokiečių propagandinių radijo laidų vedėjas ir iš pažiūros užkietėjęs nacis, o išties slaptas amerikiečių agentas vardu Howard W. Campbell. Ir kai tai prisimeni, žodžiai "Adolf Hitler Campbell" skamba trigubai vonnegutiškai (:

Tegu ilsisi jis ramybėje.
Vonnegutas, žinoma.

Trečia vieta skiriama Bush'ui, o antroji - Sarah Palin.
Plačiau: http://www.guardian.co.uk/commentisfree/2008/dec/31/usa-palin-barack

Detektyvas: obuoliai

2008-10-31T20:40:00.001+02:00

Sekmadienį sesė parnešė didelį, tokį gražų ir labai tapybišką obuolį. Sakė, tokius dalino Rotušės aikštėj. Ant obuolio buvo užklijuotas žydras lipdukas su juodu užrašu "Stebėkite Vilnių". Gal dar buvo pridėta ir "Laukite tęsinio", nepamenu.

Ir po pusės savaitės visai nekruopščių stebėjimų, kai trečiadienį skubėdajau į vieną tobuliausių mano matytų, jei ne tobuliausią kūrinį, atliktą scenoje - "Eraritjaritjaka – museé des phrases", pastebėjau ant šaligatvio grindinio kreidute užrašytą frazę: "Šviežumas turi obuolio trauką". Galvodama apie Newton'ą pamačiau dar vieną: "Obuoliai geriau nei lapai".

Vėliau, kai jau po Eraritjaritjakos (žodis tarp Australijos aborigenų reiškia ilgesį to, kas negrįžtamai prarasta) dramteatrio apylinkėse ieškojom užeigos, vertos mūsų apsilankymo, tokių užrašų pastebėjom ir daugiau. Bet originalių suskaičiavau viso labo keturis. Trečiasis skamba taip: "viskas prasidėjo nuo obuolio", o ketvirtojo... nepamenu.

Nežinau, ar tai buvo susiję, gal tiesiog šiaip kas persivalgė obuolių, bet ketvirtadienį grįžus namo ir atsitiktinai žvilgtelėjus į Sostinę, paskutiniame puslapy pamačiau straipsniuką apie neįprastą reklamą stotelių paviljonų stenduose - jie nuo apačios lig viršaus buvo pripildyti tikrais obuoliais. Iš viso buvo sunaudota daugiau, nei pusė tonos obuolių, o JCDecaux rinkodaros vadovas Vadimas Konarskis "paslaptingai kalbėjo: "laukite tęsinio. Kol kas negalime atskleisti šios reklamos užsakovo, nes tada dingtų visa intriga. Galiu pasakyti, kad ilgai laukti neteks ir vilniečiai sužinos, kas slepiasi po šia reklama".

O šiandien su sese kepėm obuolių pyragą. Jau nebeliko, žinoma.

Taigi, tegyvuoja obuoliai!
Ir originalios reklamos, tegu gyvuoja!
Lauksime tęsinio?

Laiptinių reidas

2008-10-21T21:55:00.001+03:00

Vilniaus laiptinių architektūra. Ir daug nuotraukų. Ir kartais taip klaiku, kad nesupranti, gal tavo grožio suvokimas truputį iškrypęs, jog neįsivaizduoji, kodėl eklektinę laiptinę reikia dažyti ryškiai žydra spalva. Bet kartais gražu. O bet kuriuo atveju - įdomu. Žvelkit ir grožėkitės: http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?s=498feb66638bab7b24018493a7fca03f&t=2684

Take me back to the start

2008-10-17T23:23:00.001+03:00

Tai bus pirmas mano įrašas blogger, todėl jaučiu pareigą padaryti šiokią tokią įžangą. Ketinu čia talpinti tą patį, ką ir į savo biteplius.lt dienoraštį, būtent todėl tos įžangos čia ir reikia, nes šiaip nei šis, nei kiti įrašai neketina būti įžanginiai. Bet manau, tai viskas, gero skaitymo (:

Galvoju, ateinančio savaitgalio proga galima ir dienoraštį parašyti.
Jau nustojau skaičiuoti, kiek miego man reikėtų, kad vėl atrodyčiau kaip normalus žmogus, tik vaikštau kaip mažas pamėkliukas, praradus savo veidą, ir jaučiuos be proto laiminga svajodama apie rytojaus rytą, kai pabusiu pati.
Ir galvoju, ką galėčiau parašyti ateinančio savaitgalio proga.
O galėčiau rašyti ir rašyti, mano gyvenime tiek visko nutinka, kad nebesigaudau jame (: Kita vertus, gal čia rudeninis polinkis sureikšminti viską, ko nereiktų sureikšminti. Pasiimi skaityti Kunderą ir žodžiai, kuriais jis pradeda knygą, skamba taip: "prasideda ruduo ir medžiai gelsta, runda, rausta." Tuomet jautiesi kažkaip labai ypatingai ir kartais, važiuojant troleibusu, užplūsta mintys, kad va, dabar, dabar pats laikas, laikas atėjo, tik neaišku kam ir neaišku ką. Ir tai ganėtinai apgailėtina, įdomu, ar daug žmonių, tokių kaip aš, taip tragiškai nemokančių jausti tėkmės ir savęs?

O Palmira nemeluoja. Šiandien sakė nieko nepirkti, bet perskaičiau po laiko, kai jau buvau nusipirkusi naujas lėvas ausines. Tada pasiėmiau senas, kurių nebenaudojau, nes viena eee... pagalvėlė? ją galima taip vadinti? buvo nuplyšus ir užmoviau visai kitokią ir dargi baltą, nors pačios ausinės juodos. Dabar smagu žiūrėt į savo baltą playerį su juodu laidu, viena balta ir kita juoda ausine.
Ir šiaip, gal kas nors norėtų retkarčiais pažaist šachmatais su mergaite, kuri nemoka žaisti šachmatais?
Bet Palmira nesako, kad rytoj nieko negalima pirkti, tai gal eisiu vis dėlto į sijono medžioklę.
Kai gerai išsimiegosiu.

Ir kol dar neatsisveikinau, norėjau pasakyti, kad jei pasitaikys, nepraleiskit progos pamatyti Muratovos "Derintojo", šiandien prisiminiau jį ir galvojau "oi, koks fainas filmas". Bet jis tikrai labai geras.

Taip kad,
kažką norėjau pasakyt, o taip nieko ir nepasakiau,
labanakt.

Laiškas būsimai sau

2008-05-29T22:08:00.003+03:00

Šiandien sukanka metai nuo tos dienos, kai prisijungiau prie bangos. Metai nuo tos dienos, kai čia liejau savo Mokyklos Viziją.

Don't care for marks, care for remarks - sako Sai Baba.

Ir nesuprantu, metai - tai daug ar mažai. Realus laikas - kas tai?, klausiu savęs ir visų kitam dienorašty su Stonio citata pavadinime: "Norėdamas įsižiūrėti, turi sustabdyti traukinį ir išlipti..."

Šiaip dievaži, vis dėlto šaunu, kad čia esu. Nes mano dienoraščio-ne dienoraščio knygutė visai netalpina tokių kasdieniškų minčių ir išgyvenimų ir viskas tik užuominom užuominom, kad tik aš viena pajėgčiau suprasti, ką piešiu ir rašau, bet praeina mėnuo ir mano pačios žodžiai man lieka paslaptis, gal taip ir geriau, įdomiau bent... (:
O čia - visi mano metai, visi "eikit jūs velniop" ir "Dieve, kaip aš myliu gyvenimą", ne tik dienoraščiuose, bet ir komentaruose, gal juose net labiau (chi (: ) ir įsivaizduoju, kad po metų žvelgsiu į daugiau nei dvigubai ilgesnį savo dienoraščių archyvą ir galvosiu... Nežinau ką galvosiu, tada ir sužinosiu.

Ar jūs kada esat rašę laišką sau į ateitį? Aš esu. Du kartus. Ir toks jausmas, tarsi bendrautum per laiką, tarsi sekundės dalį būtum ateity.
Bet dar niekada negavau laiško iš savo praeities (tie du dar neatėjo). Bet įsivaizduoju, kad vėl užplūs toks jausmas, tarsi bendrautum su savim laike. Ir veiksmas netgi abipusis: parašai į ateitį, o paskui prisimeni praeitį. Jau rašiau, ne taip paprasta išsaugoti savo praeitį ir tuos visus išgyvenimus, todėl gauti jų dalelę turėtų būti visai šaunu (:

O dabar - tai, ką veikiau šiandien keturias valandas. Aukso pjūvis yra šaunus daiktas, palinkėkit man sėkmės, kad įrodyčiau rytoj tai klasei:
kažkam iš Apple patiko žaisti su matematika: